MANTA

Kelionės blogas turi būti ne tik įdomus, bet ir kažkuo naudingas, todėl jaučiu pareigą atiduoti duoklę pasidalindamas patirtimi ir nuomone su būsimais keliautojais.

Čia surašysiu dalykus ir daiktus, kuriuos tampomės ant pečių, su visokiais privalumais, trūkumais, istorijomis ir mano pamokomis ar patarimais pirmiausiai sau pačiam, ateičiai, kuriais visi norintys galite naudotis į valias ir nemokamai (arba už ačiū, komentaruose). Tik po to nesiskųskite, jei kas nepatiks – sprendimas kiekvieno individualus. Taigi su disclaimer‘iais baigiau ir einu prie daiktų.

Kuprinės

Vienareiškmiškai svarbiausias dalykas yra tai, kur sugrius visi daiktai ir šmutkės, kiek tai bus patogu, kaip ilgai tarnaus ir panašiai. Pirkome kuprines tikrai geras, pinigų nepagailėjome, nes žinojome, kad joms teks būti sunkioms daug kur ir ilgai – todėl patvarumas ir patogumas buvo pagrindiniai prioritetai.

Eglės Deuter ActLite 50+10 yra vokiška kuprinė, kuri nėra nei didelė nei maža, užtai lengva. Labiausiai šią kuprinę giriame už petnešas, kurios po aštuonių mėnesių vis dar tokios pat puikios – užpildas vietoje, petnešos plačios ir nespaudžia. Be to, jų aukštis lengvai reguliuojasi, taigi į hike‘ą šią kuprinę galime greitai perreguliuoti kito nešiko ūgiui. Bet pats pats geriausias dalykas yra genialių vokiečių sugalvotas juosmens užveržimas, kur diržas yra dvigubas, todėl smarkiai užsiveržti yra dvigubai lengviau – genialu! Jei jau kabinėtis, tai trūkumas matyt yra tos kelios yrančios siūlės, nors labai didelių svorių ši kuprinė netampė – daugiau nei 15 kg atrodo ir nebuvo.

Lowe Alpine Cerro Torre 65+20, kaip ir pats Andrius – tikras darbinis arklys (apie save juokauju, bet apie kuprinę tikrai ne). Kartais joje svorio būna, turbūt iki kokių 30 kg, bet 20 kg yra normalus vidutinis svoris. Tiek prikraunama kuprinė, neturėdama nei vienos prairusios siūlės, ar prasiskyrinėjančio užtrauktuko, gali drąsiai vadintis patvaria, kone nesunešiojama. Galiu ją, nebijodamas kad nutrūks, imti už vienos petnešos ar rankenos. Kuprinė turi patogią ir minkštą nugarą, kuri man labai patinka. Nugaros reguliavimas sudėtingas, bet užtai tvirtas. Pats svarbiausias ir man labiausiai patinkantis dalykas, yra tai, kad ši atsidaro ir iš priekio, kaip koks lagaminas, o du klipsai padeda papresuoti ir talpiau dėtis daiktus – super. Vienintelis ir netoks jau mažas trūkumas yra petnešos: gal nuo didelio svorio, o gal nuo prastesnės kokybės, petnešų užpildas išsivaikščiojo ir jos tapo netokios patogios, kaip buvo pirmomis dienomis. Tačiau tai įvyko po kokių penkių mėnesių, taigi nėra taip jau tragiška, bet tikiuosi rasiu kur nusipirkti naujas, nes kuprinė žada atlaikyti dar nevieną kelionę.

 

Iš tolesnio sąrašo bus akivaizdu, kad nemažai daiktų ėmėme atsižvelgdami, kad lankysimės atšiaurioje, o gal tiksliau atpiečioje Patagonijoje, hikinsim kalnuose ir nakvosime palapinėse – visa tai ir apsprendė kuprinių dydį. Su dabartine talpa kuprinės pilnos, bet tie +10 ir +20 litrų rezervai neužpildyti, saugomi atsirandantiems papildomiems daiktams. Kuprinės mums dėkoja labiausiai tuomet, kai dalį daiktų, kurių nebereikės, bei suvenyrų mes išsiunčiame namo – tai nepigus malonumas, bet būtinas, nes kuprinės svoris ir šypsena veide yra atvirkščiai proporcingi dydžiai.

Palapinė

Tai pats naujausias svečias kuprinėse su kuriuo toliau esantys daiktai dar nespėjo susipažinti. Visi tik pletkina, kad naujokas yra Doite Teide 2 palapinė.

Tik nesusimaišykite, Doite yra čilietiškas brand‘as, o ne pigi vokiško Deuter padielka.

Palapinę buvome nusipirkę dar Lietuvoje, tačiau aną gražinome, nes supratome, jog šios reikės tik po aštuonių mėnęsių, o net pačios lengviausios palapinės du kilogramai svorio prideda nemažai. Taigi prieš išvažiuodami palapinę grąžinome parduotuvei, o štai Saltoje, Argentinoje nusipirkome šį morkvinį namelį.

Nors asortimentas nebuvo pasakiškas, kolkas esame patenkinti. Tai toks kaip tarpinis variantas tarp aukštų kalnų palapinių, kurios žemos, lengvos, atsparesnės vėjui ir tų paprastų dviviečių. Viduje yra super sugalvojimas – tai tinklelis pajubėj, kur nakties miegui sugula visokios šmutkės, kurių reikia po ranka – prožektorius, žadintuvas ir pan. Užtrauktukai atrodo tvirti, visu perimetru turi nuleidžiamus tokius kaip „sijonus“, kurie esant stipriam vėjui šio nepraleidžia vidun. Vienintelis trūkumas, kurį galiu sugalvoti yra prieangio dydis, kur telpa tik batai, todėl kuprinės gulasi su mumis.

Miegmaišiai. Deuter Orbit 500L nėra kažkokie superiniai aukštų kalnų miegmaišiai, taigi kai temperatūra naktį krenta žemiau nulio, dedamės rūbų. Kuo šie mus papirko pirmiausiai tai, kad labai talpiai susideda į maišus, kurie turi kompresines virves, kurias suspaudus, abu miegmaišiai užima nedaugiau vietos nei du megztiniai. Tai, kad abiejų užtrauktukai dešinėje, sujungus miegmaišius vienam iš mūsų palieka kapišoną ant veido, o ne po galva, bet tai pakenčiama. Tai vėl tie daiktai, kurių greičiausiai nebūtume ėmę, jei nevažiuotume į Argentiną ir Čilę – jie pravertė Venesuelos autobusuose, laivuose Brazilijos Amazonėje, bet būtini tikrai nebuvo. Jei pirkčiau miegmaišį važiavimui prie lietuviško ežero, rinkčiausi paprastesnį ir ne mummia, nes tada galima pasidaryti ir dekį ir tokius paprasčiau sujungti į dvigubą. Bet viską sudėjus šiais miegmaišiais esame labai patenkinti.

Avalynė

Pirmiausiai skubu minėti mūsų Asolo hiking‘o batus. Rinkomės tokius, kad būtų rimti bet ne per daug, tai gavosi, kad iš parduotuvės išėjom su tokiais auliniais batais, kurie turės tikti ir atšiauriai Patagonijos gamtai. Tvirti, priekyje iš vidaus pakaustyti, kad nenusimuštume pirštų į akmenis, su jais nebaisu įlipti į balą, o vaišktant kalnais koja stovi tvirtai ir padas neslysta.

Tačiau, kad ir kokie geri jie būtų, sveria nemažai, o ir vietos užima daug. Bet svarbiausia, kad tokie dažnai būna vieninteliai batai keliautojo mantoje ir ilgainiui su jais pradėjome jaustis labai jau turistiškai vaikščiodami po miestus visokius, kur visi jų privalumai lieka beverčiai.

Sutikti hikin‘tojai kurių maršrutas ėjo šiltesniais kraštais tokių batų neturėjo, o karts nuo karto keleto dienų haikams jie naudoja paprasčiausius sportbačius storesniu padu (ale tennis shoes) ir niekuo nesiskundė – svarbiausia, kad batai būtų patogūs.

Šie mūsų batai vėl gauna etiketę dėl Patagonijos. Ir nors jie tikrai buvo naudingi ir iki jos, jei nekeliautume žemiau Bolivijos, tikrai imtume tik sportbačius, kurie daug universalesni.

Kad mieste jaustumės patogiau nusipirkome tokias baskietkes – neva converse-inkaro tipo, kurios kainavo nedaug, yra pakankamai patogios ir su tokiais batais jaučiamės daug geriau.

Iš Lietuvos į kuprines įšoko dar ir tokie sandalai Source (basanoškės, jei kalbėt suprantamiau), kurias rinkomės geresnes: su storesniu hiking‘o padu. Tai buvo vienas mažiausiai naudingų ar patogių daiktų, nes užima nemažai vietos. Tinkamiausios jos hikin‘ant nestačiose vietose, o kalnuose tokių retai būna, tai daugiausiai panaudojome tik Ciudad Perdida trek‘e, kai persiaudavome vardan patogesnio bridimo per upelį. Norintiems atrodyti kvailai tai puikus sprendimas, trūksta tik baltas kojines iki kelių užsitemti, į basankes ir pirmyn.

Ten kur karšta, geriausia avalynė yra paprasčiausi flip-flopai, kurių nešiojame jau po antrą porą – jie pigūs, visai patogūs, sušlapę greitai džiūsta, tinka dušui ar šmirinėt po hostelį. Flip-flopų atsiradimas galutinai supykdė mūsų basankes, šios netruko pulti į depresiją, liko kitų daiktų nesuprastos, atstumtos ir daiktai su jomis ilgainiui nebebendravo. Mūsų geriausias sprendimas buvo tuos Source sandalus išsiųsti į Lietuvą.

Kitoms kelionėms imsim sportbačius, flipflopus ir priklausomai nuo to, kur važiuosime, imsim arba ne hiking‘o batus – tikrai tuos pačius, nes jie nesunešiojami.

Rūbai

Apie tai, kiek maikių, kojinių ir apatinių ėmėme nesiplėsiu, nes čia kiekvienas kiekvienai kelionei sprendžia savąją lygtį su daugybe kintamųjų (kelionės laikas, skalbimo galimybės, kelio dulkėtumas ir t.t. ir pan.)

Geriausias pirktas rūbas yra lietaus-vėjo striukės. Kai merkia ilgai ir stipriai, striukės drėgmę praleidžia, tačiau taip buvo gal tik kelis kartus todėl neimti lietpalčių ir tik šias striukes buvo puikus sprendimas. Jos susipakuoja į labai mažą gniužulą, yra lengvos. Eglės Mammut yra nepriekaištinga, o Andriaus lenkiška Milo iš vidaus per siūles perklijuota tokiom drėgmei nepralaidžiom juostelėm, kurios vietomis atsilupa.

Pradžioje turėjome turistinius megztinius, tokius sintetinius, kurie su lietaus vėjo striukėmis buvo labai rimta chebra: kai šalta, po striuke pasivelki megztinį ir esi kaip su šilta striuke. Bet kai taupome vietą ir svorį, tai tuo pačiu buvo ir vieninteliai megztiniai, kurie laikui bėgant pradėjo mus verstis jaustis labai turistiškai, ir jų likimas buvo netikėtas. Eglės megztinį pavogė Quito, tai ji nusimezgė du kitus, kurių pirmasis įgavo jau trečią formą – Eglė nuolatos jį ardo ir permezga kaip nors kitaip. Andriaus megztinis vieną dieną išėjo į skalbyklą ir negrįžo: nors hostelio ir skalbyklos tarnybos sukilo ant kojų, šis neatsirado. Tada už jį buvo gauta kompensacija, kurios buvo per akis naujam paprastam džemperiui su kapišonu (brand‘as – „iRun“!). Naujasis gal ne toks talpus, ne toks lengvas ar šiltas, užtai daiktai jį iškart priėmė kai saviaką.

Su kelnėmis viskas paprasta: po vienus džinsus ir po vienas patogias kelnes. Su džinsais viskas aišku ir paprasta, o štai su patogiom kelnėm netaip. Eglė pirko Audime treningines kelnes, gražias, Pogrebnojaus sukurtas – jos puikiai laikosi ir sako jau laukia kelionės į Lietuvą. Andrius tuo tarpu pirko turistines Milo kelnes, kurios kaip ir turėtų būti nuostabios: greitai džiūna, tampri medžiaga per kelius nekilnoja kelnių sulenkus koją, tamprios per liemenį tai gerai prisitaiko prie besikeičiančių apimčių, net nusisega iki šortų – žodžiu, tikrai geros. Bet vėl ta sintetika, lengvas čežėjimas priverčia jas užsidėti tik dviem atvejais: kai einame hikin‘ti arba per skalbimo dieną, kai džinsai šlapi.

Šaltam orui labai praverčia termomaikės, kurias taip pat gerai rengtis šaltomis naktimis miegant nešildomame Bolivijos hostelyje arba palapinėje kalnuose. Tokiomis sąlygomis saldų Eglės miegą užtikrinti padeda ir pora vilnonių kojinių, kurių Andrius gailisi nepasiėmęs.

Be abejo, žiemą praleidus Peru ir Bolivijoje, kur nebūti kalnuose neįmanoma, apsirūpinome pirštinėmis, kurias Peru bobutės pardavinėja ant kiekvieno kampo ir labai pigiai. Ten Andrius nusipirko ir rudą megztą kepurę su lamomis, o Eglė nusimezgė tokią kaip ir apykaklę, kuri viename gale susiveržia ir pasidaro kepurė.

Hikin‘ant ir ne tik labai prasiverčia buff skarelės – tai lyg ir nestebuklingas išradimas, bet nešiojome juos ir vietoj šalikų ir vietoj kepurių saulei plieskiant, o kai labai karšta juos reikia mesti į šaltą upę ir vėl ant galvos ar riešo dėtis.

Karštam orui be abejo turime šortų ir maudymosi apdarų, kurie retai mato dienos šviesą kalnuose, užtai pakrantėse populiarumo jiems pavydi visi kiti rūbai.

Su rūbais pagrindinė pamoka yra tokia: kitą kartą minimizuosime visus tuos high-tech‘inius turistinius rūbus iki pačių reikalingiausių. Ilgainiui visa ta brand‘inta sintetika pradeda rimtai užknisti, o kasdienių rūbų poreikis tampa nenugalimas. Kitas svarbus dalykas mokėti su rūbais ir kitais daiktais atsisveikinti, jei šie keliaujant teikia daugiau svorio nei naudos – pakelyje išmetėm nevieną.

Svarbios smulkmenos

Tai visi maži dalykai, be kurių kartais būtų tikrai sunku, jie sugula visokiuose mažuose kuprinių skyriuose, kai kurie būna visuomet šalia. Pirmiausiai tai prožektorius (žibintuvėlis), kurį gavau dovanų gimtadieniui prieš išvažiuodamas – jis tikrai puikus, mažas, diodinis (t.y. taupantis baterijas), atsparus smūgiams ir drėgmei. Bet iš to svarbiausia, ką noriu pasakyti yra tai, kad, jei jau nusprendžiate keliauti, draugams ir artimiesiems pasakykite kuo anksčiau, nes tada visokiomis progomis gausite reikalingus daiktus, o ir artimiesiems nereiks sukti galvos, ką čia padovanoti.

Pats svarbiausias kelioninis daiktas yra greitai džiūnantis rankšluostis, kurio svarba ir nauda net verčia abejoti dėl jo tinkamumo būti sąraše prie smulkmenų. Turime du rankšluosčius, kuriuos gamino CAMP, vienas yra Sport Dry Towel, o kitas Soft Dry Towel. Sport yra mažesnis ir greičiau džiūnantis, bet Soft yra malonesnis, nes kiek primena tuos frotinius rankšluosčius, kuriuos visi turime namie. Šie, mūsų naudojami, rankšluosčiai tikrai nėra tokie malonūs, kaip tie naminiai, tačiau užima labai mažai vietos ir išdžiūna per kelias valandas net kai šalta ar drėgna. Jie tikri gelbėtojai, nes visur vežiotis drėgną frotinį rankšluostį kuprinėje būtų tikrai nefainai.

Šveicariškas peiliukas pasitarnauja, kai gaminame kažką kokiam kempinge neturėdami virtuvės. Geras jis ir tuomet, kai reikia kokį varžtą atsukti. Bet naudingiausias jis, kai reikia atidaryti vyną, nes atsimenu nutikimą, kai tokio neturėdamas Prancūzijoje, aptaškiau raudonu vynu visą kriauklę ir veidrodį įstūminėdamas kamštį.

Prie tokių smulkmenų prisideda kompasas, nes iškart aišku kaip laikyti žemėlapį – padeda susiorientuoti mieste.

Pinigų diržus turim net tris: pirmi du tai standartiniai, kuriuos segamės po kelnėm ir laikom ten korteles, pinigus, pasus visada kai kažkur keliaujame, o hostelyje atiduodame saugoti ar pan, trečiasis yra slaptas – atrodo kaip paprastas tamsiai žalias vyriškas diržas, bet iš vidinės pusės turi užtrauktuką ir labai siaurą kišenę. Pastarajame dirže visada yra bent 150 eurų, kurie yra tam, kad neliktume visai basi (tfu tfu tfu).

Tarp kitų smulkmenų yra susilankstanti 2l talpos gertuvė, kuri užima tiek vietos, kiek joje yra vandens – jei vandens nėra, vietos neužima išvis. Vandens valymo tabletės praverčia tais atvejais, kai vanduo brangus, arba hikin‘ant, kai trim dienom vandens nepritampysi – cloride tabletė, kuri atlieka didijį darbą sterilizuodama vandenį, bet po jos vanduo skanus taip pat, kaip baseino vanduo, todėl po 20 min krenta neutraliser tabletė, kuri vandenį padaro skanų skanų. Tinkleliai nuo uodų dar nebuvo panaudoti pagal paskirtį, užtai labai tinka susidėti šmutkėms kai kempinam ar miegam hamake – dalis čia vardinamų smulkmenų ir kitų daiktų sukrenta būtent į juos. Dvi mažos spynelės rakina daiktus hostelių saugyklose, kai tokios būna, taip pat surakina palapinės užtrauktukus. Svarbiausia ir geriausia yra tai, kad spyneles pirkome su kodais, nes pamesti raktus keliaujant galima be didesnių pastangų.

Prie smulkmenų priskirsiu ir dalykus reikalingus pakavimui ir tvarkai palaikyti. Rūbai sugula dviejuose kompresiniuose maišuose, kuriais išmokus naudotis, šie neleidžia rūbų krūvai visaip kerotis – suspaudžia ir laiko. Kitam kartui pirktume ne kompresinius o hidro maišus, nes jų principas toks pat tik pastarieji visai nepralaidūs vandeniui (nors kiek sunkesni) – tai labai praverstų kai reikia kurnors plaukti laivu, kaip pvz Canaima, Venesuela, kai mus plukdino iki Angel‘o krioklio ir turėjom nuolat žiūrėti, kad daiktai neperšlaptų vandenį semiančioje valtyje. Be viso to, turime pora kosmetinių daiktams ir dar vieną kosmetikai, taip daiktai visur nesimėto, yra surūšiuoti ir lengva kažką išsiimti neišverčiant visko.

Žiebtuvėlis su Che Guevara ne tik įžiebia viryklę ar grilį, bet kelis kart net tapo tema pokalbiui, kai buvo kitiems keliautojams trumpam paskolintas.

Saulės akiniai turi būti geri, todėl pirkome Polaroid akinius gerais stiklais. Tik žioplas Andrius savuosius pametė į krioklį, bet vėliau pirktus padirbtus Ray Ban paliko sutranzuotame automobiliyje, todėl kitus Polaroid‘us, kuriuos pirks Lietuvoje jis saugos labiau.

Neseniai prisidėjo prie smulkmenų du vogti skalbinių segtukai, kurie kempinguose labai padeda šlapiems rūbams laikytis nuo vėjo. Šie laukia, kol prie chebros prisijungs koks virvės gabalas, nes morkvinė palapinė nuolat burnoja, kad ant jos dviejų trumpų virvių vis karstosi kažkas.

Mažiausi lieka siūlas ir adata, kuriuos visi likę globoja, kad šie nepasimestų.

Technika

Ši atsinaujino po vagystės Ekvadore. Dabartinis kompiuteris tai mažas HP mini – geras jis tik tuo, kad kai ant jo nukrito kokosas, šis nesugedo ir toliau veikia. Pirmas patarimas visiems keliaujantiems su laptopais: būtinai pasidomėkite iki kokios altitudės galima naudoti jūsų lagaminėlį – dažnai aukščiau nei 3 000 m, kur slėgis daug žemesnis, gali sprogti kažkokios ten atminties pagalvėlės ar kažkas ir visa brangi informacija ir nuotraukos dings. Mums kompiuteris reikalingas dėl kelių priežasčių: pirmiausiai tai nuotraukoms, antriausiai, kad galėtume rašyti šitą blog‘ą, trečiausiai, kad galėtume naudotis nemokamais wi-fi hosteliuose ir taip pigiai turėti ryšį su pasauliu ir galiausiai žiūrėti kokį filmą ar klausytis muzikos.

Anksčiau turėjome išorinį HDD, atmintį, kuri prisijungia per USB ir turi kone neribotą talpą – kelis šimtus GB (greičiausiai, po poros metų, kasnors iš šito mano sakinio išsijuoks). Tik iš mūsų patirties siūlau jį nešioti atskiai nuo kompiuterio ir nepasitikėti vien juo. Svarbiausias nuotraukas ir failus dabar jau back-up‘inam ir internete.

Visos blog‘e esančios nuotraukos darytos su Nikon D90 (tuo, kurį pirkome Quito arba tuo kurį pavogė Quito), kuris mūsų kelionę fiksuoja per vieną iš trijų objektyvų Nikon 18-105mm f3.5-5.6 DX, Nikon 50mm f1.8 AF, Sigma 28-300 f3.5-6.3. Tai dar viena priežastis, kodėl svoris ant pečių ne toks mažas, nes keliaujant su paprastesniu fotoaparatu palengvėčiau kone dviem kilogramais. Nors nesame fanatiški peizažų fotografai, nesikeliame penktą ryto, kad nufotografuoti kalną, į kelionę įsidėjome Gorillapod trikojį – pagrindinis jo gėris žinoma yra buvimas nedideliu ir lengvu, bet kai bandau jį naudoti pagal paskirtį – tai toli iki to, kas vadinama tikru trikoju. Šis prietaisas labiau tinka tuomet, kai nesinori fotoaparato dėti ant žemės, bet kaip trikojis jis tikrai prastas.

Dar prie technikos chebros save priskiria Nokia N71, bet visi, net USB atminties pirštelis ir ausinės iš to telefono juokiasi, nes budėjimo rėžime šis išsikrauna per vieną ar pusantros dienos. Kartą fotoaparato baterija telefoną išvadino nereikalingiausiu daiktu, nes šis dažniausiai būna išjungtas ir atlieka tik žadintuvo funkciją, bet telefonas atkirto, kad tai netrukdo jam priimti SMS žinučių per tą laiką kol šeimininkai nusprendžia kelintą valandą jiems keltis.

Geriausias visų technačių draugas yra rozetės kištukų keitiklis – juodas, neišvaiztus plastmasės gabalas, kuris turi keletą skirtingų antgalių ir lietuvišką kištuką kaipmat pakeičia į reikiamą. Be jo visa technika būtų bevertė bet kokiame užsienyje. Porą kartų jam savo darbo atlikti nepavyko ir tada šveicariškam peiliukui teko ardyti rozetę, kad kompiuteris galėtų pasikrauti.

Dėl niekam, net mums patiems nesuprantamų priežasčių nepasiėmėm jokio mp3 grotuvo, bet visai džiaugiamės, dabar nes greičiausiai jis dabar būtų kokio laimingo ekvadoriečio rankose, kartu su kitais daiktais. Bet kitam kartui tai būtinai imsim.

Nereikalingiausios buvo dvi kuprinių signalizacijos. Iš aprašymų jos atrodė tikrai geros, pirkom iškart dvi, bet pirmoji buvo brokuota, o antroji po nulinės naudos keliavo į šiukšlinę jau Venesueloje, nes tik kas atsistoja kelyje tarp daviklių ir šie pradeda kaukti, kartais išvis nei iš šio nei iš to pradeda kaukti.

Higiena ir kosmetika

Patys svarbiausi ir būtiniausi daiktai yra saulės kremas, kurį pirkome skystą, purškiamą ir dėl to šis taupiai naudojasi. Uodų purškeklis yra kitas dalykas, kurio kai prireikia, tai prireikia. Nors yra nuomonė, kad veiklioji medžiaga DEET yra nuodas, mes vistiek perkame su DEET ir naudojame su protu – taip pat yra nuomonė, kad alkoholis, kava bei visokios kolos irgi labai pavojingos, bet kiekvienas renkasi savo. Nebruku jo naudoti, tik rekomenduoju apie jį žinoti. Trečias netikėtai svarbiausias yra vazelinas, be kurio kalnuose lūpos suskilinėtų ilgai netrukusios.

Turime dantų šepetukus, pastos, šampūno ir pora muilų – veidui ir viskam kitam – šie kaip ir yra pagrindiniai draugeliai prie kurių nuolat šliejasi retai naudojama Eglės kosmetika (pudra, tušas, akių pieštukas). Skustukai yra atsiskyrėliai ir bendrauja tik tarp savęs, o ausų krapštukai su žirklutėmis yra du draugai, kurie daugiau su niekuo nebendrauja – kas nors juos kviečia kurnors, o šie žada ateisiantys, bet lieka savo kosmetinės kišenėje, išlenda tik šeimininkų noru.

Patyčios ir apkalbos netyla, kai po darbo grįžta tas kaimietis, ūkinis muilas, kuris dienomis guli sausas, bet po skalbimo pareina gerokai sulieknėjęs. Niekas nepripranta prie jo kolūkietiško jumoro, užsispyrėliškos nuomonės ir keisto kvapo. Nivea kremas šiam muilui visada atsuka nugarą.

Labiausiai iš visų daiktų man patinka nedidelė Eglės žalios arbatos kvepalų dėžutė, kuriai nereikia jokio purkštuko, buteliuko – jie kietai susispaudę įlenktoje skardinėjė dėžutėje.

Vaistinėlė

Nuo skausmo, sumušimų, patinimų, mėšlungio, randelių, nudegimų, įkandimų, nuo virškinimo sutrikimų, skrandžio rūgšties, pilvo skausmų, pykinimo, viduriavimo, temperatūros – čia sugulę visokiausios tabletės ir tepalai, kurie sudaro nemažą svorį ir naudojasi labai lėtai, todėl ir gerai.

Kiekvienas vaistinėlę kraunasi pagal poreikius, kaip antai jei netikėtai atsinaujintų Andriaus šienligė yra Aerius tabletės, inhaliatorius ir net adrenalino ampulė bei švirkštas jei staigiai visai blogai.

O iš tokių kelioninių, tai aišku svarbiausia pleistrai ir peroksidas, o geriausias daktarės patarimas buvo dirbtinės ašaros – kamnors įkritus į akis labai padeda.

Virtuvė

Kelionėje maistą kartais gaminamės patys ne vien iš taupumo, bet ir todėl, kad mums patinka – tai nebūna spagečiai su pomidorų padažu, o dažniau koks daržovių troškinys su ryžiais, salotos, karšti ir šalti sumuštiniai, blyneliai, o skaniausia tai, aišku, Argentinietiški kepsniai.

Virtuvių hosteliuose ir kempinguose matėme visokių ir kiekviena jų su savais trūkumais – tai nėra vieno, tai kito, tai baisi, kaip po tarakonų karo. Tačiau su laiku keliame vis mažesnius reikalavimus, todėl ir maisto ruošimas tampa vis dažnesnis.

Kad valgytume ne dėl išgyvenimo, o ir dėl malonumo, turime keletą dalykų be kurių neapsieina nei viena namų virtuvė, tų dalykų kaip taisyklė trūksta hosteliuose: druska, pipirai, paprika, raudonėlis, aliejus, sojos padažas, buljono kubeliai, arbata.

Neretai turime kukurūzų, kuriuos nesunku išspraginti bet kokiame puode su dangčiu ir kurie tampa vakaro pagraužimu.

Naujausi virtuvės chebroje yra nedidelis, prastai šilumą laikantis bolivietiškas termosas, ant kurio puikuojasi etiketė „Oxford Germany“, bei matės puodelis ir bombilla – šiaudelis matei siurbti – prisijungė po kelių dienų, kai įvažiavome į Argentiną. Tai netruko tapti rytiniu, popietiniu ir vakaro ritualu.

Pomėgiai, kanceliarija

Turime tokią žalią plastikinę papkę, kurioje prie visų dokumentų laikome ir balto popieriaus lapų, kurių prisireikia Eglės paišymui pieštukais, Andriaus rašymui tušinukais, arba tiesiog kokiam nors skelbimui, kad norime pirkti naudotą palapinę.

Storas sąsiuvinis, įrištas didele sprandžina, yra dar vienas mūsų prisiminimų saugotojas. Sąsiuvinio komendantė Eglė rūpestinai jame klijuoja, rašo ir piešia visokias smulkmenas: čia sukrenta autobusų ar laivų bilietais, kur neteisingai parašyti mūsų vardai, hike‘ų žemėlapiai, kauliukų žaidimo rezultatų skiautės, vyno ir alaus etiketės bei kiti panašūs dalykai, kurie keliaujant atrodo smulkūs ir mažai reikšmingi, tačiau vartant primena smulkmenas ir patirtus jausmus.

Reikalams yra kita užrašų knyga, kurios storas odinis viršelis neleidžia jai nė kiek susidėvėti. Joje visokie keliautojų kontaktai, užkoduotai parašyti pin kodai, gimtadieniai ir panašūs dalykai.

Eglė negana to, kad namo iš Bolivijos išsiuntė porą kilogramų siūlų ir jau nusimezgė du megztinius ir tą šaliką-kepurę su savimi turi dar kokį kilogramą siūlų, kurie kartu su trimis virbalais ir dar vienu tokiu, kur du maži su viela sujunti, yra dažnas Eglės užsiėmimas. Užsiėmimas, kuris jau spėjo ir pinigų uždirbti, nes Limoje dvi kanadietės nupirko porą mezginių, vat prašom, kaip gerai. Gal šie siūlai irgi virs doleriais.

Andrius visur nešiojasi kišenėje nedidelę užrašų knygelę, kur kartais užsirašo kokią mintį tekstui ar nuotraukai.

Biblioteka

Mūsų knygų lentynos pilnos, kad net lūžta.

Kelionę su mumis pradėjo du guidebook‘ai – Lonely Planet South America on a shoestring ir Rough guide South America on a budget – pirmasis antrąjį nugalėjo tuo, kad buvo daug paprasčiau naudotis, o gal mes prie jo geriau adaptavomės. Tai lėmė, kad Rough Guide pradžioje pradėjo slinkti pavieniai puslapiai, o vėliau ir visi likučiai liko šiušklinėj.

Ekvadorui turėjome tik šiai šaliai skirtą Rough Guide, kuris puikiai papildė biudžetinę Lonely Planet viso žemyno versiją, bet Ekvadoro RG knyga buvo pavogta ir ją netruko pakeisti Lonely Planet Ecuaor & Galapagos islands, kuri pasirodė dar geresnė, nes viskas sistemingiau, trumpiau ir aiškiau. Netrukome nusipirkti ir LP Peru, kurią kartu su ekvadorietiška išsiunėme namo atminimui. Sudėsim tualete ant lentynos tokios ir galėsim mes ar svečiai kada turėdami minutę pavartyti.

Dabar kuprinėje be LP biudžetinės yra LP Bolivia, LP Argentina, LP treking in the Patagonian Andes. Tikrai nemažai, tačiau jos viena kitą papildo. LP South America on a shoestring yra geriausias pasirinkimas ieškant pigios nakvynės, o atskirose šalių knygose plačiau aprašyta sights&activities.

Lonely Planet minusas yra tas, kad tai labai populiarus guidebook‘as todėl visos jame rekomenduojamos vietos (pvz valgymo ar gėrimo) netrunka tapti turistinės dėl milžiniško srauto. Jei norėčiau eiti į įdomų vietinių barą, rinkčiausi Rough guide rekomendacijas.

Kelionę pradėjo ir dvi knygos ispanų kalbai, kurių viena liko hostelio book exchange (labai geras dalykas tas knygų keitimas), o kitai mažas kišeninis ispanų žodžių žodynas jau pranašauja panašų likimą.

Neseniai bibliotekoje atsirado laikšraštis. Ispanų kalba, Salta (Argentina) miesto. Nors nesuprantame visko, kas ten rašoma, jis padeda mokytis kalbos, bet svarbiausia, gretai įveda į vietos problemas ir įvykius.  Tai puiki idėja, kurią perskaičiau pas Andrių Užkalnį ir esu už ją dėkingas. Gal nepirksime laikraščių kasdien, bet kartą per savaitę norėtume.

Prie visko prisideda ir mūsų paskaitomos knygos, kurios vis pasikeičia kokiam book exchange Toks knygų svoris duoda vieną patarimą – kitai kelionei pirkti kokį iPad‘ą, kuris leis turėti daugiau knygų ir dar vieną wi-fi prieigą. Iš kitos pusės iPad gal ir nedrąsu trauktis bet kur žiūrinėjant žemėlapį, todėl svarstysime ir Amazon Kindle. Popierinės versijos nepakeičiamos tik tuo, kad su jomis gali vaikščioti po miestą ir jokiam ilgapirščiui jos nebus įdomios – taigi viskas priklausys nuo to, kur važiuosim.

Tuom sąrašą ir baigiame, o jei turite pastebėjimų ar klausimų – tam yra galimybė rašyti komentarą žemiau arba mūsų e-mailai kontaktuose.

7 atsakymai to “MANTA”

  1. Ralys lapkričio 4, 2011 at 17:01 #

    Puikus ir labai naudingas įrašas. Mėgstu tokius :)
    Sėkmės

  2. Anonimas lapkričio 6, 2011 at 11:17 #

    Aciu, man patiko

  3. indiguus lapkričio 26, 2011 at 12:45 #

    Super, šauniai aprašyta!

  4. Marius lapkričio 29, 2011 at 19:23 #

    Labai patiko! Radau nemazai naudingu patarimu busimoms kelionems! Sekmes Jums!

  5. Bitute Pilkoji sausio 18, 2012 at 07:59 #

    Panašų atsiminimų albumą ir aš turiu :) Tik viršelis pačios pasigamintas ir surišti lapai su visokiais priklijuotais popieriukais, čekiukais, užkištais nutrintais žemėlapiais, gautais turizmo informacijos centruose, kartais nuotraukomis ar lankstinukais. Niekam be mūsų gal daugiau neįdomu, bet, kaip jūs ir sakot, primena jausmą, įspūdį…

  6. kiki spalio 3, 2012 at 12:50 #

    Labai smagiai perskaičiau:) tikrai buvo įdomu ir naudinga ir netgi užsimaniau štai tokios rimtos kelionės:)

Trackbacks/Pingbacks

  1. Ką pasiimti į kelionę « greit grįšim - rugsėjo 27, 2011

    [...] Manta [...]

Parašykite komentarą

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

Sekti

Gaukite kiekvieną naują įrašą į savo dėžutę.

Prisijunkite prie kitų 296 pasekėjų